Priešgaisrinė techninė paroda

VILNIAUS MIESTO PRIEŠGAISRINĖ APSAUGA

Vilniaus miestas buvo įkurtas 1323 m. Neries ir Vilnios upių santakoje. Per ilgaamžę savo istoriją jis ne tik augo ir klestėjo, bet matė ir daug negandų: karų, suiručių, gaisrų. Pirmasis didelis gaisras miesto kronikoje buvo užregistruotas 1366 m., kai buvo padegtas pirklių registracijos pastatas. Didelių nuostolių Vilniui padarė ir 1390, 1391, 1404, 1419 metais kilę gaisrai. 1505 m. rugsėjo 6 d. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio privilegijoje rašoma, jog įsteigta Vilniaus miesto apsauga. 1513 m. vasario 2 d. gaisras sunaikino Žemutinę pilį ir dalį miesto, o 1517 m. supleškėjo daugiau kaip pusė Vilniaus pastatų. 1522 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto privilegija patvirtino Vilniaus miestui įgulą, kuri turėjo saugoti gyventojus nuo gaisrų, vagysčių, plėšimų. Vien tik 1748 m. ugnis sunaikino 15 dvarų , 469 namus, 67 parduotuves ir vaistines. Jų metu žuvo 29 žmonės. 1766 m. Vilniuje buvo uždrausta statyti medinius pastatus, įsakyta namų stogus dengti čerpėmis. 1802 m. gegužės 26 d. (pagal naują kalendorių birželio 7 d.) Vilniaus miesto Rotušėje buvo sušaukta trijų valdžių – Magistrato, Pirklių namų ir Valsčių palatos generalinė sesija, kurioje nutarta įkurti nuolatinę ugniagesių komandą. Buvo nustatyta ir patvirtinta priešgaisrinės apsaugos tvarka, o iš laisvai samdomų miestiečių suburta gaisrų gesinimo komanda. Ją sudarė 45 ugniagesiai ir keli siurblių meistrai. Komandai vadovavo brandmeisteris. Vilniaus ugniagesiai turėjo 4 didelius, 16 mažų rankinių siurblių ir kelis vežimus su statinėmis… 1802 m. išleistos “Ugnies knygelės” – pirmasis priešgaisrinės apsaugos vadovėlis lietuvių kalba, skirtas platesniems gyventojų sluoksniams. XIX a. Vilniaus ugniagesių centrinė būstinė įsikūrė Dominikonų g. 2, kur buvo iki 1942 metų. 1837 m., siekiant sumažinti gaisrų, kylančių dėl netvarkingų krosnių ir nevalytų dūmtraukių, skaičių, buvo įsteigtas Vilniaus kaminkrėčių cechas. 1870 m. Vilniaus ugniagesių komanda įsigijo pirmąjį garu varomą siurblį. 1891 m. rusų išradėjas P. Matvejev Vilniaus mieste įrengė elektrinę priešgaisrinę signalizaciją. Ji sėkmingai funkcionavo vienuolika metų, t.y. iki Vilniuje išplito telefoninis ryšys. 1895 m. priešgaisrinei apsaugai pradėtas naudoti Aukštutinės pilies bokštas Gedimino kalne. Kaip žvalgybos punktas jis veikė dar XX a. 3 dešimtmetyje. 1898 m. Vilniuje buvo įsteigta savanorių ugniagesių draugija. Jos tikslas buvo organizuoti komandą Antakalnio, Užupio, Šnipiškių ir Naujamiesčio apsaugai nuo gaisrų. Iki 1918 m. ji buvo Jungtinės Rusijos Ugniagesių Draugijos (nuo 1901 m. – Rusijos Imperatoriškosios Ugniagesių Draugijos) tikrąją nare. Šios draugijos įstatai buvo paimti Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos veiklos pagrindu. XIX a. veikė draudimo nuo ugnies bendrovės, kurios draudė miesto pastatus nuo gaisrų. 1905 m., revoliucinių neramumų paskatinti, ugniagesiai pradėjo reikalauti pagerinti darbo ir buities sąlygas. Jiems buvo padidintos algos, ugniagesių gyvybės draudimo suma, užtikrinta nemokama medicininė pagalba ligos atveju, mokamos atostogos, atidaryta mokykla ugniagesių vaikams. 1911 m. miesto plotas apie 28 kv. km. Atstumas nuo gaisrinės gurguolės iki tolimiausio gaisro – 5 km. 1913 m. buvo įkurtas ugniagesių komandos skyrius Naugarduko gatvėje. Komandoje buvo 77 ugniagesiai, 50 arklių. Komanda dalijosi į 2 skyrius – Centrinį ir Naujamiesčio. 1923 m. įkurta Vilniaus krašto ugniagesių sąjunga. 1923 m. gegužės 27 d. įvyko Vilniaus žemės ugniagesių organizacijų atstovų suvažiavimas, buvo priimtas Vilniaus ugniagesių sąjungos statutas. 1925 m. įsigytas pirmasis gelbėjimo automobilis. 1926 m. įsigyti pirmieji gaisriniai automobiliai (autosiurblys, dvi autocisternos). Ketvirtajame dešimtmetyje dabartinėje Švitrigailos g. buvo pradėti statyti Ugniagesių rūmai. Dėl įvairių su karu susijusių aplinkybių statyba nebuvo baigta. 1940 m. Kosciuškos g. įkurta gaisrinė. 1941 m. ugniagesyba perorganizuota pagal Sovietų sąjungos priešgaisrinės apsaugos sistemą. 1941 m. buvo įkurta 3 priešgaisrinė komanda Kalvarijų g. 1942 m. kovo 23 d. subombarduota centrinė ugniagesių būstinė Dominikonų gatvėje. Komanda persikėlė į Jogailos g., buvusį gyvenamąjį namą. Jame ilgą laiką buvo 1 priešgaisrinė dalis, Priešgaisrinės apsaugos valdyba. 1944 m. mieste sudarytos 2 operatyvinės gaisrų gesinimo grupės. 1944 m. miesto priešgaisrinės apsaugos viršininkas buvo ir miesto priešlėktuvinės gynybos priešgaisrinės tarnybos viršininkas. 1945 m. Vilniaus priešgaisrinės komandos pervestos į trijų pamainų darbo režimą. 1946 m. Vilniaus mieste 5 komandose (5-ta buvo autoremonto bazė) dirbo 449 ugniagesiai. 1947 m. Lėlių teatro gaisro metu žuvo 1 komandos švirkštininkas Jakubonis. 1948 m. pradėta organizuoti Darbo kenksmingoje aplinkoje tarnyba – DKAT. 1964 m. iš Kosciuškos g. į Naująją Vilnią, naujai pastatytą gaisrinę, perkelta 4-ta sukarinta priešgaisrinė dalis (SPD). 1972 m. tarp respublikos padalinių pradėtas socialistinis lenktyniavimas. 1973 m. Respublikinė priešgaisrinės apsaugos valdyba persikėlė į išplėstą ir rekonstruotą pastatą Švitrigailos g., kuriame dirbo 2-SPD. 1982 m. 1-oji priešgaisrinė dalis iš Jogailos g. persikėlė į naujas patalpas Karoliniškėse, dabartinę Jankausko g. 1984 m. Švitrigailos g. 18 buvo atidaryta priešgaisrinė techninė paroda. 1986 m. Aukštųjų Panerių rajone įkurta dar viena gaisrinė – dabartinė 5-oji komanda. 1986-1991 m. Vilniaus miesto naujakuriai, gavę naujus butus, turėdavo išklausyti priešgaisrinės saugos instruktažą, kuris buvo rengiamas priešgaisrinėje techninėje parodoje. 1989 m. kovo 20 d., gaisro Jonavos “Azoto” gamybiniame susivienijime metu, žuvo 2-SPD skyrininkas, ugniagesybos sporto meistras Henrikas Narkevičius. 1990 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 185, panaikinus Priešgaisrinės apsaugos valdybą, įsteigtas Priešgaisrinės apsaugos departamentas. 1990 m. liepos 10 d. įkurtas Vilniaus miesto  Vidaus reikalų valdybos Priešgaisrinės apsaugos skyrius. Vilniuje buvo 4 savarankiškos sukarintos priešgaisrinės dalys, 1 pagalbinė ir 1 techninė dalis. 1991 m. vietoje buvusios 3-SSPD pavaldžios dalies Kosciuškos g. įkurta 6-ta SPD. 1991m. Vilniuje organizuotas sukarintas priešgaisrinės apsaugos dalinys ir 6 sukarintos priešgaisrinės dalys (SPD). Budinčios sargybos pradėjo dirbti keturiomis pamainomis. 1992 m. 1-os specializuotos SPD ugniagesiai pirmieji respublikoje pradėjo vykdyti gelbėjimo darbus. 1992 m. buvo gautas gelbėjimo automobilis GA-310 9(MB), juo 1-os komandos ugniagesiai vykdavo į gelbėjimo darbus visame mieste. 1994 m. LR vyriausybės nutarimu priešgaisrinės apsaugos padaliniams priskirtos gelbėtojų funkcijos. 1994 m. pradėjo veiklą 1-os specializuotos SPD narų punktas. 1996 m. 3-ia SPD persikėlė iš senų patalpų Kalvarijų g. į naują gaisrinės pastatą Ateities g. 1999 m. vasario 1 d. Vilniaus sukarintame priešgaisrinės apsaugos dalinyje sukurta Valstybinė priešgaisrinės priežiūros inspekcija, kuriai pavesta Vilniaus mieste vykdyti valstybinės priešgaisrinės priežiūros funkcijas. 1999 m. įkurta Vilniaus miesto priešgaisrinės apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga. 1999 m. liepos 1 d. sukurta Vilniaus miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, sukarintos priešgaisrinės dalys tapo komandomis, ugniagesiai - ugniagesiais gelbėtojais. 1999 m. 3-iojoje komandoje pradėti rengti aukštybinio gelbėjimo specialistai. 2000 m. įsteigta Lietuvos jaunųjų ugniagesių sąjunga. 2003 m. priimtas Priešgaisrinės saugos įstatymas. 2003 m. spalio 2 d. įsteigtas Bendrasis pagalbos centras prie Vidaus reikalų ministerijos (BPC). 2005 m. sausio 1 d. prie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prijungtas Civilinės saugos departamentas. 2005 m. sukurta nauja priešgaisrinės apsaugos pareigūnų uniforma. Lietuvai tapus ES ir NATO nare, aktyviai pradėta dalyvauti įvairiose taikos palaikymo misijose ir tarptautinių organizacijų veikloje. 2005 m. balandžio 21 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu buvo imtasi rengti tarptautinę pagalbos komandą. 2006 m. buvo atlikta PAGD reorganizacija (Vilniaus PGT 2006 m. gegužės 29 d. persikėlė iš Švitrigailos g. 18 į Pamėnkalnio g. 30). 2006 m. liepos 1 d. BPC tampa pavaldus PAGD. Nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. BPC iš Vilniaus m. PGT perima reagavimo į pranešimus apie gaisrus ir pajėgų sutelkimo Vilniaus m. funkcijas. 2008 m. balandžio 1 d. apskričių centrų PGT pavadinimai pakeisti į apskrities priešgaisrines gelbėjimo valdybas (Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba). 2008 m. spalio 1 d. reorganizuota departamentui (PAGD) pavaldžių įstaigų veikla – prie apskričių centruose esančių priešgaisrinių gelbėjimo valdybų prijungiamos apskrityje esančios priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Prie Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos prijungtos Trakų, Ukmergės, Švenčionių, Širvintų ir Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. Ugniagesių gelbėtojų mokykloje (UGM) pradėtas vienerių metų valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesių gelbėtojų rengimas. Iki tol ugniagesių gelbėtojų rengimas trukdavo aštuonias savaites. 2011 m. LR tarptautinė pagalbos teikimo komanda klasifikuota pagal JNSARAG reikalavimus (5 metams). 2012 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities PGV 6-oji komanda persikėlė iš Kosciuškos g. į naują pastatą Vileišio g. 20 A.

 


Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba maloniai kviečia apsilankyti priešgaisrinėje techninėje parodoje (Švitrigailos g. 18), kuri veikia kiekvieną dieną nuo 7.30 val. Iki 16.30 val, penktadienį – iki 15.15 val. Parodoje galima susipažinti su Lietuvos priešgaisrine apsauga, jos raida bei gaisrų gesinimo technika. Čia esantys statinių ir įrangos maketai padeda suprasti gaisrų priežastis ir jų padarinius, be to, parodos lankytojams suteikiama žinių apie saugų elgesį gaisro metu. Pastate, kuriame veikia priešgaisrinė techninė paroda, įsikūrusi viena iš šešių Vilniuje esančių gaisrininkų komandų, tad susipažinus su parodos ekspozicija ekskursiją galima pratęsti apžiūrint šiuolaikinius gaisrinius automobilius šalia esančiame 2-osios komandos garaže.

Užsiregistruoti į priešgaisrinę techninę parodą galite el. paštu paroda@vpgt.lt arba tel. nr. 8 5 276 9734; 8 5 271 7548.

PARODOS EKSPOZICIJA

Priešgaisrinė techninė paroda pradėjo veikti 1984 m. pabaigoje. Parodos architektas – Albinas Purys. Vitražus sukūrė ir pagamino dailininkas Antanas Garbauskas. Ekspoziciją parengė Lietuvos savanorių gaisrininkų draugijos respublikinė taryba ir Lietuvos TSR VRM Priešgaisrinės apsaugos valdyba. Parodai vaizdinę medžiagą pagamino Vilniaus ir Kauno „Dailės" kombinatai, Leningrado (Sankt Peterburgo) taikomosios dailės kombinatas. 2003-2004 metais, dalyvaujant architektui Vytautui Zarankai, parodos patalpose vyko remontas ir ekspozicijos atnaujinimo darbai.

Parodos tikslas – supažindinti lankytojus su Lietuvos priešgaisrinės apsaugos praeitimi ir dabartimi, ugniagesybos istorijos raida, informuoti apie gaisrus, jų priežastis ir pasekmes, gesinimo galimybes ir būdus, skleisti žinias priešgaisrinio saugumo klausimais.

Pirmosios savivaldybių profesionalios gaisrininkų komandos Lietuvoje pradėjo steigtis XIX amžiaus pirmoje pusėje. Pirmoji tokia komanda buvo įkurta Vilniuje 1802 m. 1815 m. Profesionali gaisrininkų komanda buvo įkurta Kaune ir 1865 m. - Klaipėdoje. XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje pradėjo kurtis savanorių gaisrininkų draugijos. Jų svarbiausia užduotis buvo suburti, mokyti ir išlaikyti ugniagesių komandas. 1923 m. Lietuvoje buvo 133 veikiančios ugniagesių komandos (dominavo savanorių ugniagesių komandos).

1924 m. gegužės 12-13 d. Kaune, Rotušės salėje, įvyko pirmasis Lietuvos ugniagesių organizacijų kongresas. Kongresas 1924 m. gegužės 13 d. Nutarimu įsteigė Lietuvos gaisrininkų draugijų sąjungą ir patvirtino sąjungos statutą. 1925 m. Sąjungos pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungą" (LUOS). LUOS tikslas – suvienyti visas Lietuvos ugniagesių organizacijas, tobulinti ugniagesybos darbą, koordinuoti ugniagesių organizacijų veiklą, spręsti finansavimo klausimus, mokyti ugniagesius, parūpinti technikos ir inventoriaus. LUOS turėjo savo vėliavą, ženklus.

Žmonės seniai suprato, kad dažniausiai gaisrai kyla dėl neatsargaus elgesio su ugnimi. 1802 m. Karaliaučiuje buvo išleistas pirmasis priešgaisrinės apsaugos vadovėlis lietuvių kalba, skirtas platesniems gyventojų sluoksniams. LUOS taip pat daug dėmesio skyrė priešgaisrinių žinių skleidimui tarp gyventojų, rengdama priešgaisrinės propagandos savaites, kurių metu teikė žmonėms informaciją priešgaisriniais klausimais. Tokią veiklą vykdo ir dabartinės priešgaisrinės apsaugos institucijos. Nemažai apie gaisrų priežastis ir jų padarinius galima sužinoti iš priešgaisrinės techninės parodos, tam padeda čia esantys gyvenamųjų namų, operos ir baleto teatro bei kiti maketai.

Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis priešgaisrinės apsaugos institucijų veiklą Lietuvoje, yra Priešgaisrinės saugos įstatymas. Šis įstatymas nustato priešgaisrinės saugos užtikrinimo ir organizavimo Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, priešgaisrines saugos užtikrinimo sistemą, valstybės bei savivaldybių institucijų, įstaigų funkcijas, gyventojų, įmonių, įstaigų ir organizacijų teises bei pareigas priešgaisrinės saugos srityje.

Šiuo metu Lietuvos priešgaisrinės apsaugos politiką formuoja ir priešgaisrinės apsaugos pajėgoms vadovauja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (PAGD prie VRM). Priešgaisrinės apsaugos pajėgas sudaro: apskričių centrų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT), rajonų PGT, PGT pavaldžios komandos, savivaldybių ugniagesių komandos.

Didžiausios žmonijos nelaimės visais laikais buvo karai, maras ir gaisrai. Tikriausiai nėra senesnio miesto, kaimo ar gyvenvietės, kurie bėgant laikui, nebūtų nukentėję nuo gaisrų. Gaisrai siaubdavo miestus gana dažnai. Jų metu žūdavo žmonės, pelenais virsdavo gyvenamieji namai, bažnyčios, kiti statiniai. Dideli gaisrai įvyko:

1366, 1392, 1513, 1530, 1610, 1737, 1748, 1749, 1760, 1770, 1776, 1778, 1749, 1812, 1944 metais Vilniuje;

1537,1655, 1701, 1731, 1800, 1812, 1882, 1920, 1921 metais Kaune;

1323, 1379, 1393, 1402, 1409, 1455, 1457, 1540, 1667, 1678, 1757, 1854, 1865 metais Klaipėdoje.

Pirmąjį rašytiniuose šaltiniuose paminėtą siurblį 250 m. Prieš Kristų Aleksandrijoje išrado ir pagamino graikas Ktesibijus. Bet nebuvo minima, kad šis siurblys naudotas gaisrams gesinti. 1459 m. buvo aprašytas rankinis siurblys, pagamintas iš vamzdžio su antgaliu, į kurį buvo įdėtas stūmoklis (šie siurbliai buvo vadinami švirkštais ir ilgą laiką naudoti gaisrams gesinti). Rašytiniuose šaltiniuose aprašyta ir daugiau vėlesniais laikais išrastų ir pagamintų rankinių siurblių.

Apie 1830 m. Amerikoje Abel Shank išrado garinį siurblį. Tuo pat metu Londone švedų inžinierius John Ericson John Braithwaite mašinų gamykloje pagamino garinį siurblį. 1832 m. tokius siurblius jau naudojo Londono ugniagesiai, 1852 – Berlyno. Rusijoje pirmasis garinis siurblys buvo pagamintas Gustavo Listo mašinų gamykloje Maskvoje 1862 m. Iki to laiko juos pirkdavo užsienyje. 1870 m. Gustavo Listo garinį siurblį įsigijo Vilniaus gaisrininkų komanda. Pirmieji gaisriniai automobiliai Lietuvoje pradėti naudoti XX amžiaus pirmoje pusėje. Vilniaus savivaldybės ugniagesių komanda pirmą gaisrinį automobilį įsigijo 1925 m. Kauno savivaldybės ugniagesių komanda gavo automobilius 1924 m., išformavus karo gaisrininkų prie autobataliono komandą. 2004 m. Lietuvos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos turėjo 469 gaisrinius automobilius.

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2017-10-30